Archive for liepos, 2014

Pirmasis anniversary – galima jau ir šį bei tą apibendrinti

Ogi ėmiau ir iš tikrųjų pražiopsojau tikrąjį anniversary… Šiandien 27, o dirbti pradėjau 25 dieną, o atvažiavau išvis 23. Na už žioplumą reikia mokėti – teks dabar papasakoti kokį gi turiu summa summarum po pirmojo mėnesio.

1. Aišku visiems ko gero aktualiausia sužinoti, kiek gi juodadarbis laikraščių išvežiotojas gali uždirbti dirbdamas tokį darbą 🙂 Taigi štai, neoficialiais ir nepatvirtintais preliminariais paskaičiavimais nuo pirmosios savo darbo dienos iki dabar (1 mėnuo + 3 dienos) tiesiogiai už laikraščių išvežiojimą išėjo ~12.300 DKK. Naujoko bonusas už klaidų nedarymą pirmąsias dvi savaites +~650 DKK. Kadangi pavyko susiorganizuoti šiokios tokios smulkios chaltūros, ji dar pridėjo ~2700 DKK. Vienok viską sudėjus išeina ~15,5k vietinių pinigų (na čia prieš mokesčius 🙂 ). Vietinio pinigo kursas yra ~0,45 LTL, tai jau patys galit spręsti – daug čia ar mažai.

2. Įdomioji statistika, kaip buvo pasiektas 1 punkto rezultatas. Iš principo šiame darbe tavo atlyginimas priklauso nuo to, kiek laikraščių išvežioji (kiek yra prenumeratorių tavo rajonuose). Mano preliminariais skaičiavimais per šį laikotarpį išvežiojau ~9.500 laikraščių  + ~400 papildomų dalykų (žurnalų, laiškų, siuntinių). Į naujoko bonusą nereikia žiūrėti, čia vienkartinis dalykas, o chaltūra – čia jau kaip pasiseks, arba susirasi arba ne, kuo užsiimti dieną ir tuo pačiu užsidirbti vieną kitą papildomą kroną.

3. Įdomioji statistika Nr 2. Vienas esminių momentų šitame darbe – nedaryti klaidų. Šiuo aspektu man lyg ir sekėsi ir sekasi toliau. Yra toks kaip ir oficialus nustatytas normatyvas – leistinas klaidų skaičius iki 0,2% (t.y. pristatydamas 1000 laikraščių gali padaryti 2 „kliūrkas“ – nepristatyti, pristatyti ne tą laikraštį ar dar ką nors blogo padaryti). Jei telpi į nustatytą klaidų normatyvą – viskas OK, be viso kito kiekvieną mėnesį įmonė organizuoja per daug klaidų nedarantiems darbuotojams kažkokį pramoginį renginį: birželį kiek girdėjau buvo pasivažinėjimas kartingais, liepą berods numatytas pasiplaukiojimas jachta. Atrodo smulkmena – bet vis tiek malonu 🙂 Juolab kad kaime gyvenant pramogų apskritai nėra per daug, ne visi tokie kaip aš, kad patiktų tiesiog tyla ramybė ir pachillinimas ant pievelės 🙂 Taigi mano rezultatas: 14 klaidų (0,15%), iš kurių maždaug pusės iš tikrųjų nepadariau. Na visaip ten būna, pvz. žmogėnas atostogauja vasarnamyje, sugalvojo užsisakyti laikraštį, kad nenumirtų iš nuobodulio, bet iki galo neišsiaiškino iš kur jis turi tą prakeiktą laikraštį pasiimti (vasarnamių kompleksai – vadinami „camping“ – turi tokias dideles metalines dėžes, į kurias ir pristatoma spauda, beveik niekada nevežame prie kempingo namelių). Ir įprūdijo man tas svolačius 3 klaidas, kol pradėjau fotografuoti kaip kiekvieną rytą jo „Politiken“ įdedamas į dėžę ir kad toje dėžėje guli vakar ir užvakar dienos numeriai. Na ir tokių būna daugiau – pvz. anksti ryte vyras keliasi ir eina į darbą, o išeidamas sugalvoja ir laikraštį pasiimti, kad nebūtų nuobodu nedirbti (nepersidirba tie danai, oi kaip nepersidirba…). Jo desperate houswife atsikelia keliom valandom vėliau, susiruošia prie kavos paskaityti rytinius pletkus – ogi nėra laikraščio. Tuoj skambina į redakciją ir skundžiasi, kad va jai nepristatė laikraščio. O man, nabagui, už tuos bajerius per ausis… Nagi žinočiau, kad taip bus, aš bliamba ne vieną, o 3 egzempliorius įmesčiau, tegu paskaitę dar ir langus išsivalo – pasaulis šviesesnis atrodys, bet eik tu žmogus dabar žinok – kuriam būtent šiandien būtų neblogai 2 ar 3 laikraščius įmesti 🙂 Nėra gi neribotų atsargų – vienam kitam gali „suchimyčint„, na betgi ne visiems…

4. Įdomioji statistika Nr. 4. Čia tiems, kam pasirodys, kad uždarbis nekažką. Jūsų, ponai ir ponios, žiniai, normali darbo pamainos trukmė (mano asmeniškai) yra ~5 valandos, maksimum 6. Na pridėkim dar 1 valandą kelionei iš namų ir namo. Aišku yra kas dirba ir daugiau valandų, bet čia jau priklauso nuo to, kokiame mieste dirbi ir nuo papildomos specifikos – atitinkamai didėja ir uždarbis. Taip kad lieka tikrai nemažai laisvo laiko užsiimti šiuo bei tuo naudingu (pvz susirasti dienomis kokią chaltūrą) – mokytis vietinės kalbos, prasukinėti kokį biznelį internete (ką gan sėkmingai daro vienas mano iniciatyvus kolega) ar pvz rašyti blogą 🙂

5. Pragyvenimo kaštai. Su būsto nuoma, tai jau kaip pasiseks, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir reikalingo ploto bei prabangos poreikio. Padorų stogą virš galvos galima turėti už 2-2,5k vietinės valiutos. Jei norėsi vienas gyventi name ar didesniame bute, atitinkamai kainuos, nuo 4k iki belekiek. Atsižvelgiant, kad vietiniai rūkalai gan brangūs (pakelis cigarečių kainuoja nuo 36 pinigų (Skjold) iki 44 (Marlboro)), o aš dar neatsikračiau šito įpročio, maistui, cigaretėms ir saikingam alaus paragavimui man pakanka ~2500 DKK per mėnesį. Ir pakanka su kaupu – tikrai ne pigias dešreles valgant, o normalų pilnavertį maistą – mėsą, žuvį, daržoves, vaisius, vieną kitą saldumyną ir t.t. Aišku čia skaičiuoju gaminantis (ar bent jau pasišildant pusfabrikačius) ir maitinantis namie. Mityba ne namie yra brangoka, bet vis dėlto ne tokia jau neįkandama. Priklausomai nuo užeigos prašmatnumo vienas pavalgymas gali kainuoti nuo 50 iki 200 DKK (aišku yra ir už daugiau, bet čia jau kiekvieno teisė rinktis). Alkoholis viešojo maitinimo įstaigose brangus mano supratimu, alaus bokalas prasideda nuo 40-50 DKK, na ir visa kita atitinkamai. Bet vėlgi – kaip pažiūrėsi, jei žadi kasdien išgėrinėti bare, bus gal ir skausminga, bet jei planuoji kultūringai kokį kartą per mėnesį prisismeigti kokiam klube, tai gal ir nieko baisaus. Čia irgi galioja taisyklė – kiekvieno teisė rinktis.

6. Šiek tiek pasikeitęs požiūris į automobilius ir kitą transportą. Kiek daugiau pasidomėjau galimom viešojo transporto alterntyvom – mat niekaip neapsisprendžiu, ar įsigyti dviratį, ar motorolerį, ar vis dėlto automobilį. Pigiausias būdas apsirūpinti transporto priemone – susirasti dviratį. Taip taip, būtent – susirasti. Tenka nemažai matyti paliktų dviračių, kurie šeimininkui nebereikalingi, jis nenori jo atiduoti į sąvartyną, o palieka tiesiog gatvėje. Dažniausiai jie būna parūdiję, aplamdyti bet vienas kitas pasitaiko ir visai nieko. Bet kokiu atveju tokį dviratį teks pasiremontuoti, kas šiek tiek kainuos. Bet tai tikrai pigiausias variantas. Galima pirkti naudotą dviratį, gal net už kokius 500 DKK pavyks atrasti, bet reikėtų prašyti iš pardavėjo įsigijimo dokumentų, nes kitą kartą gali tekti aiškintis policijai, kaip pas tave atsidūrė vogtas dviratis. Naują dviratį per akciją galima įgyti nuo 1-1,5k, na o viršutinės kainos ribos kaip ir nėra 🙂 Štai motorolerio ar automobilio tiesiog rasti nebepavyks 🙂 Naudotą motorolerį gali rasti nuo 1-1,5k, nauji prasideda maždaug nuo 5k. Su automobiliais panašiai – seną lupeną pasirodo gali rasti nuo 2000 DKK, pavyzdžiai čia: http://www.a1biler.dk/  Tik metinis kelių mokestis tau kainuos brangiau nei pats auto 🙂 O šiaip – reikia tiesiog ieškoti skelbimuose, tikrai galima rasti visai neblogų tinkamo kainos ir kokybės santykio variantų.

Tai tiek šiam kartui. Toliau bus daugiau, pasistengsiu nedaryti tokių ilgų pauzių, nes paskui labai jau ilgi postai išeina 🙂

Naktinio darbo savaitgalį ypatumai – bromuose rasti galima tikrai įdomių dalykų…

Antrąjį darbo savaitgalį jau gaunu dirbti ir Middelfart centre – na tokioje sumažintoje Laisvės alėjos versijoje.

Labiausiai užknisantis dalykas – namų numeracija… Iš kokio 100 pastatų Algade pėsčiųjų alėjoje numerius turi geriausiu atveju koks 20. Kas belieka – susirandi kokį nors atskaitos tašką ir skaičiuoji stogus 🙂

Gerai tas, kad gali važiuoti automobiliu pėsčiųjų zona – policija dėl to nieko nesako, tik prašo važiuoti lėtai ir atsargiai, nes netgi 5 valandą ryto vis dar nemažai slankiojančių naktinių zombių. Kas įdomiausia – niekas į tave per daug nekreipia dėmesio, nepaisant, kad girtų chebryčių būna gan nemažai, bet kiek girdėjau niekada nieko iš laikraštininkų nėra užkabinę ar apskritai sukėlę konfliktinę situaciją. Geriausiu atveju kartais koks pavargėlis paprašo pavežti iki namų ar paprašo laikraščio, bet tai ir viskas.

Pasakojo man kolegos, kad savaitgalio naktimis įdomių vaizdelių prisižiūrėsiu, bet tiesą sakant nelabai tikėjau kol pats nepamačiau 🙂

Apvemtos ir ap#$%^tos tarpuvartės ir bromai – nieko ypatingo, galvoju, juk Vilniuje irgi tokių dalykų esu matęs. Bet vienas dalykas šiek tiek pribloškė, nors galvojau, kad esu tam pasiruošęs – bet TO tai tikrai nesitikėjau.

Vieną laikraštį turiu išmesti tokiam siauram brome esančioje pašto dėžutėje. Kaip visada – bėgte – įlekiu ir sustoju kaip įkastas. Ogi gerai paėmusi porelė tam mano brome drožiasi (neradau kito termino tam apibūdinti) 🙂 Ir dar ne bet kur – o patogiai atsirėmę į man reikalingą pašto dėžutę 😀 Iš pradžių kažkaip susinepatoginau, bet paskui ryžausi prieiti ir mandagiai paprašyti, kad laikinai atsitrauktų, kol įmesiu laikraštį – o paskui jau gali ir iki vakaro tęsti 🙂

Kaip nekeista, į mano laikinas pretenzijas į pašto dėžutę sureaguota buvo labai ramiai ir tolerantiškai, palinkėjom vieni kitiems geros dienos ir išsiskirstėm savais keliais. Taip pagalvojus – iš tiesų tolerantiška šalis – nei aš jiems trukdau, nei jie man 🙂 Man turbūt kur kas stipresnis įspūdis buvo nei jiems 🙂

Medžioklė su Connect’ais

Vienas iš mano asmeniškai dar nepatirtų darbo su laikraščiais aspektų – medžioklė. Bet visi sako, kad tik kantrybės reikia turėti 🙂

O viskas yra taip:

1. Fyn saloje begalė laukinių gyvūnų (ypač kiškių, bet yra ir stirnų, lapių, jenotų, daug ežių) ir paukščių (pradedant ant kiekvieno kampo besivalkiojančiais laukiniais fazanais, kurapkom ir putpelėm, baigiant šimtiniais būriais besiganančiom laukinėm žąsim ir antim).

2. Daug važinėjama kaimo vietovėmis – siaurais keliukais tarp pievų, miškų, ežerų. O didelę metų dalį važinėjama tamsiu paros metu.

3. Kadangi dažnu atveju adresų daug, skriejama nuolat cypiančiom padangom (70km/h žvyrkeliu ir 85-90 km/h 3 metrų pločio asfaltuotu keliuku yra ABSOLIUČIAI STANDARTIŠKA), o automobilių stabdžiai galėtų veikti ir kiek geriau 🙂 Jau nepaisant to, kad pakeitus ABS ir ASR daviklius jie po savaitės vėl neveikia – neatlaiko krūvio, kai tiek gazas tiek stabdis nuolat spaudžiami iki dugno.

4. Ko gero 90% DEH automobilių parko sudaro kablukai Fort Transit Connect.

Sudedam 1+2+3+4 = laukinė medžioklė su Connect’ais 🙂

Kaip sako senbuviai – jei per porą mėnesių nenukirtai kiškio ar bent jau fazano – niekam tikęs šoferis esi 🙂

Ką daro laikraštininkai sėkmingos medžioklės atveju? Ogi kaip kas – kas net nepristabdęs lekia toliau grobio ieškoti (tuos tubūt galima vadinti sportininkais – vadovaujasi sportiniu interesu), o kai kas stabteli, įsimeta laimikį į kūzavą ir namie turi skanią vakarienę 🙂

Na, kai jau prarasiu nekaltybę šiuo klausimu, galėsiu papasakoti apie įspūdžius ir kulinarinių atradimų skonį 🙂

Pirmieji pastebėjimai apie gyvenimo ypatumus Danijoje – draugiški žmonės, nedraugiškos kainos

Ko gero pirmas ir stipriausias įspūdis apie gyvenimą šalyje – draugiški, atviri ir nuoširdūs žmonės. Iš pradžių buvo labai keista, kad žmonės sveikinasi tiesiog prasilenkiant gatvėje, kilsteli ranką, ka dirbdamas pravažiuoju automobiliu, jei nerandu kokio namo ir mato, kad blaškausi – pirmi prieina ir klausia ar nereikia pagalbos. Aišku su tuo susiduriu mažuose miesteliuose ir kaimuose, didmiesčiuose greičiausiai yra kiek kitaip, bet dėl to man ir nepatinka megapoliai. Provincijoje žmonės paprastesni ir nuoširdesni.

Kitas didelį įspūdį padaręs aspektas – prekių ir paslaugų kainos 🙂 Iš pradžių viskas tikrai atrodo NEREALIAI brangu. Dauguma prekių ir paslaugų kainuoja ~2-2,5 karto brangiau nei buvau įpratęs Lietuvoje. Kaip sako ilgiau vietoje gyvenantys, brangiau ir nei Vokietijoje, netgi tiek, kad apsimoka laisvą dieną sėsti į mašiną ir važiuoti 100+ km iki Vokietijos apsipirkti. Iš principo tai galioja daugeliui maisto ir buities prekių, buitinei chemijai, paslaugoms (na pvz man apsikirpti kaimo kirpykloje kainuotų ~200 DKK – 90 Lt). O jau kas iš tiesų žiauriai brangu – automobiliai… Palyginus kainas, toks pats automobilis Lietuvoje ir Vokietijoje kainuoja daugmaž panašiai, o Danijoje – kokius 2,5-3 kartus brangiau. Dar iki galo tiksliai neišsiaiškinau, bet jei gyveni Danijoje ir perki automobilį, valstybei sumoki ~180% mokesčių nuo jo vertės… O kur dar kelių mokesčiai, draudimas… Sako Danija – dviračių šalis… O ką jiems daryti, kai automobilis iš tikrųjų yra daugmaž prabangos dalykas?

Kita vertus, visi prekybos centrai kas savaitę daro kažkokias akcijas tam įvairioms prekėms, tai jei nesi prekės ženklo fanatikas, tikrai gali apsipirkti pigiai. 20% nuolaidos būna retai, 40-50% nuolaidos – normalu, o kartais pasitaiko netgi 60%+ nuolaidų. Daugumai akcijų įvedami apribojimai – vienu metu gali pirkti ne daugiau nei X vienetų/kilogramų. Pastaruoju metu buvo akcija Coca Cola’i – 12 skardinių už 39 DKK, vienu metu gali įsigyti ne daugiau kaip 36, priešingu atveju už kiekvieną skardinę viršaus mokėsi po 6,50 DKK. Dauguma apribojimų yra dėl to, kad kiekviena parduotuvė gauna ribotą akcijinių produktų kiekį, pvz 200 pakuočių – ir viskas. Būna, kad kokią trečią įdomesnės akcijos dieną tų prekių jau nebėra. Gal tik toks įspūdis susidaro, kad Danijos rinkoje akcijos labiau naudojamos produkto/prekės ženklo populiarinimui, o ne pardavimų didinimui konkrečiame tinkle (kaip populiaru Lietuvoje) – dažniausiai jei pvz Coca Cola daro akciją – ji vyksta visuose mažmenos tinkluose (Brugsen, Fakta, Netto, Kiwi, SPAR ir dar belekur), ir visur ribojamas kiekis. Kas įdomiausia – tos pačios akcijos metu kaina gali skirtis skirtinguose tinkluose – pvz Kiwi 12 skardinių gali kainuoti 39 DKK, Fakta – 42 DKK, kitur – dar kitokia kaina. Toks įspūdis, kad mažmenininkai vadovaujasi principu – taigi visiems užtenka tos rinkos, ko čia dabar draskytis.

Vos nepamiršau – labai įdomus reiškinys (ir niekur kitur nematytas) – prekyba prie kelio kaimo vietovėse. Vis dėlto, Danija – žemės ūkio kraštas, fermų ir ūkių gyvas galas, dauguma aišku gana stambūs, bet yra ir smulkesnių ūkelių, o kartais tai daro žmonės, kurie tiesiog gyvena kaime, turi kokį daržą, nepardavinėja tinklams, bet užsiima smulkia prekyba prie kelio. Dažniausiai šalia sodybos stovi kokia pavėsinė ar tiesiog stalas su kokiu stogeliu nuo saulės ir lietaus, ant jo išdėliotos prekės (o pardavinėjama viskas – medus, kiaušiniai, pieno produktai, daržovės, uogos, vaisiai, gėlės vazonėliuose, medelių sodinukai, prieskoniai ir t.t.), guli koks popieriaus lapas, kur užrašyta kiek kas kainuoja (viskas supakuota į ryšulėlius, dėžutes, maišelius), o šalia guli dėžutė – kas patiko – pasiėmei, o į dėžutę įmetei kiek priklauso kronų.Pakeles prekyba

Ir stovi tie prekystaliai dieną naktį. Kiek teko klausinėti – negirdėtas dalykas, kad kas nors pasiimtų kažką nesusimokėjęs, o juo labiau pinigus iš dėžutės pasisavintų. Va šitoj vietoj mane galutinai pribloškė šitos tautos mentalitetas… Nors su panašiais dalykais susiduriu ir dirbdamas – matai kelionės lape, kad adresatas nori, kad laikraštį jam atneštum į garažą ir padėtum į dėžę – užeini į tą garažą (specialiai palikti pakelti vartai, kad aš naktį galėčiau įeiti), o ten stovi dviratis, žoliapjovė, guli krūva elektrinių įrankių, automobilis ne tik kad neužrakintas – raktai iš užvedimo spynelės kyšo…

On the Road Again…

Antra savarankiško darbo naktis jau trijuose rajonuose vyksta dar sunkiau… Miesto rajonuose užtrunku tiek, kad 5 valandą kolega Tadas (uždengiantis mano Svineo kaimą) net spėja pasibaigęs visus savo darbus atlėkti 50 km iš Odensės iki Strib. Ir žiauriai nustebina – „važiuojam kartu 152-ą rajoną, parodysiu kaip aš anksčiau darydavau, gal tau labiau patiks sistema“. Sėdam į jo auto ir per gerą pusvalandį pralekiam tą nelemtą 152-ą. Neįtikėtina, bet Tado pasiūlytas maršruto planas kelis kartus paprastesnis nei Nedo variantas. Nieko nesakau, gal ir anas neblogas, bet kaip naujokui jis labai painus. Šįkart mano kaimuke nebeturiu jokių ypatingų staigmenų, jau pradedu įsiminti ne taip lengvai randamas vietas, pradedu atpažinti kai kuriuos namus, atrodo šioks toks lūžis įvyko…

Ateina ir savaitgalis, rajonai šiek tiek pasikeičia, bet neypatingai. Kažkokiu būdu viskas išeina žymiai lengviau, abi savaitgalio dienas dirbu „viena koja“, ramiai parūkydamas ir vis tiek viską suspėju laiku, netgi turiu valandos laiko atsargą. Na, belieka tikėtis, kad tai ne naujoko sėkmė, o šioks toks dėsningumas 🙂

Valio valio! Štai ir pirmasis laisvadienis, kurio metu planuoju atlikti šiokią tokią rinkos apžvalgą, apie kurią ir parašysiu kitame įraše.

Keepin’ Rollin’ http://www.youtube.com/watch?v=RYnFIRc0k6E 🙂

Pirmieji blynai – šiek tiek svilstelėję

Atėjo laikas mėginti dirbti savarankiškai. Išvažiuoju šiek tiek drebančia širdimi, nors iš man priklausančių 5 rajonų pirmam kartui gaunu „daryti“ tik 2 – vieną miestelyje Strib, kitą kaimo vietovėje – Rolund ir Balslev kaimai ir aplinkinės fermos (anot vietinių – countryside). Negana to, dar vėluoja laikraščiai iš bazės, vėliau pasiekiu darbo vietą, tuo pačiu pradedu ir lengvai panikuoti. Nors iš anksto apsižiūrint rajoną viskas atrodė gan aišku, realiai susidūrus su juo darbe kažkodėl viskas atrodo visai kitaip. Ačiū Dievui, turiu gerą draugą ir pagalbininką – TomTom navigaciją 🙂 Iš pradžių vos ne kiekvieną adresą susivedinėju į TomTom’ą, o jis niekšas nepersistengia su tiksliu vietos rodymu, paklaida gali būti ir 10 ir 100 metrų… Nuosavų namų kvartale tai reiškia begalę sukiojimųsi, grįžimų atgal, klaidžiojimo, lakstymo su žibintuvėliu ir panašių panikos apraiškų. Mintyse trimis aukštais keikiu danus, kad jie bliamba gyvena prestižiniame rajone, o numeriukams ant namų pinigų gaili… Kai kuriose gatvėse vos ne kas antras namas be numerio, o tie kurie turi numerius, juos pritvirtinę kaip kam patinka: vienas ant namo sienos, kitas ant durų, trečias ant tvoros, ketvirtas dažais nupiešęs ant akmens šalia vartų, penktas dar kokį velnią sugalvojęs… O ir pašto dėžutes toks vaizdas, kad kai kurie vien dėl smagumo slepia krūmuose, už kampo, vieni originalesnių įkiša dėžutę į gyvatvorę ir dar žaliai nudažo – vienok fantazijos žmonėms netrūksta 🙂 Toks jausmas, kad jie ten stovi už lango, stebi, kaip paštininkai ar laikraščių išvežiotojai blaškosi aplink jų namus, filmuoja telefonu, įkelia į YouTube, pasidalina su draugeliais feisbuke, o paskui rengia konkursus – kas linksmiau išdūrė paštininką (arba tokį kaip aš). Niekšai… (iš tikrųjų tai gerokai necenzūriškiau pagalvojau, bet nedrįstu rašyti, gal kokie nepilnamečiai kada skaitys mano rašliavą 🙂 )

Juokas juokais, bet užtrunku daugiau nei dvi valandas rajone, kuriame Nedas užtruko ~40 minučių – LĖTAI dirbdamas… Pasijuntu absoliučiai beviltiškas…

Išvažiavus į countryside rajoną beviltiškumo jausmas dar sustiprėja, ten atstumai kur kas didesni, jei miesto viename rajone nuvažiuoji kokius 5-10 kilometrų, tai kaime 50-70 kilometrų. Mano bičiulis TomTom grybauja kiek mažiau paklaidos atžvilgiu, bet užtat kai kurių adresų net neranda – gerai kad jis neturi kaklo, vienu metu buvo apėmęs nenumaldomas noras jį prismaugti 🙂 Ir įdomu, kuris mano pirmtakas nustatė navigacijoje prakeikto Broniaus (Radioshow) balsą? Jį irgi mielai truputį prismaugčiau…

Countryside rajonas įveiktas per beveik 3 valandas, beveik triskart ilgiau nei turėtų būti pagal planą. Kilometrų irgi nuvažiavau beveik dukart daugiau nei reikėtų… Vienok grįžtant namo didelių pastangų dėka beviltiškumo jausmas kiek prislopintas, mintyse kartoju maldelę „aš ką lochas, kad nesugebėsiu? Aišku kad sugebėsiu…“

Grįžęs namo turbūt pirmą kartą gyvenime 9 valandą ryto atsidarau alaus ir moment iškliukinu skardinėlę Odense Pilsener. Kaip rusai sako – iš ryto išgėrei – visą dieną laisvas. O aš ir iš tikrųjų visą dieną laisvas 🙂

Negana to, Valentas, pasiklausęs mano įspūdžių, pareiškia: -Normaliai normaliai, ryt greičiau darysi, davai ryt dar vieną miesto rajoną paimk.

Kaip dabar žinoti – rimtai sako, ar 3,14zdavojasi? Na tiek to, vėliau išsiaiškinsiu. Slenku į lovą, kitą naktį – kaip toj Willy Nelson dainojon the road again…

Pirmoji diena, pirmieji įspūdžiai

Ankstesniame įraše minėtas Valentas įkurdina mane savo namuose – vėliau sužinau, kad taip būna visiems naujokams. Jis padeda apsiprasti su vieta, su darbu, mielai atsakinėja į visus kvailus klausimus. Paklaustas, ar neužknisa atsakinėti vis į tuos pačius klausimus, sako kad ne, nelabai, nes klausimai, kaip ir žmonės, būna labai skirtingi, o kartais net visai nekvaili. Pavydėtina kantrybė pas žmogų, nes aš tikrai įkyrus, man viskas įdomu.

 

Labai užskaitau ant naujokų kambario durų prisegtą instruktažą apie tvarką namuose – ir su humoru, ir tiesiai į dešimtuką:Instruktažas

Iš pradžių, kol dar bendravom telefonu, įsivaizdavau Valentą kiek kitaip, gerokai vyresnį, pasirodo jam ~25-26 metai. Šiaip, pirmasis įspūdis – jaunas, energingas, išsilavinęs, lengvai bendraujantis. Manau, kad rasim bendrą kalbą. Aišku dabar jei pats Valentas ar kas iš kolegų skaito šitą postą, galvoja – „nu va, iš karto lenda valdžiai į ten, kur saulė neužšviečia“ – na ir tegu galvoja, ką noriu tą rašau, žodžio laisvė, tsakant, teisė į asmeninę nuomonę, liberte, egalite, fraternite ir t.t. 🙂 Niekada nesu ten lindęs dar ne tokiai valdžiai, ir nesiruošiu lįsti, o kas kaip nori taip tegu ir galvoja – minties laisvė irgi yra.

Netrukus susipažįstu su Valento drauge Jolanta, kuri taip pat dirba DEH, vairuoja motorolerį, anot vietinių – scooter’į, ir su Valento brisiumi, vardu Gučis. Baisiai draugiškas šunėkas 🙂Brisius, t.y.  - Gučis

Po pietų krentu miegoti, nes po kelionės tikrai esu pavargęs, o naktį jau išvažiuosiu į mokomąjį reisą. Aišku jaunatviškas maksimalizmas pakiša koją, atsikeliu 9 vakaro, šį tą paveikiu ir pradedu laukti išvažiavimo. Laukti tenka ilgai, jau pradedu nerimauti po truputį, bet prieš 2 pajudam iš namų (taip išeina, kad praknisau geras 3 valandas miego lygioj vietoj – daugiau tikrai taip nedarysiu…), 2:10 jau esam vadinamame depe, Middelfart mieste. Depas – tai tokia kaip ir bazė, į kurią iš spaustuvės atvežami skirtingi laikraščiai, žurnalai, kitokie siuntiniai. Depe išvežiotojai pasiima jiems priklausančius leidinius ir pajuda į savo rajonus mėtyti po pašto dėžutes. Pirmas įspūdis depe – stoviu apšalęs, nifiga nesuprantu kas vyksta ir ką man čia dabar daryti. Po truputį pradeda apimti lengva panika…

Atvažiuoja mano šios nakties porininkas-mokytojas Nedas. Lygiai toks, kaip apibūdino Valentas – „mažas, šūstras, tik spėk iš paskos“. Susikraunam laikraščius į Nedo „kabluką“ ir pajudam. Atvažiavus į rajoną prasideda darbas – laikraščių mėtymas į dėžutes, kai kurie prenumeratoriai pageidauja, kad laikraštis būtų įmestas į skylę duryse ar dar kokių nesamonių prisigalvoja, toks vaizdas – kad tik apsunkinti laikraščių išvežiotojams gyvenimą, ot niekšai… Pirmą pusvalandį panika auga kaip temperatūra greitpuodyje… ABSOLIUČIAI nesuprantu kas vyksta, greitis nesuvokiamas, pirmasis rajonas (~100 adresų) baigtas per 45 minutes, antras rajonas (~75 adresai) – per 35 minutes. Kai Nedas pasako, kad šiandien lėtai dirbam, nes vis pasišnekam, kažkokius komentarus užsirašom kelionės lape, išvis nusvyra rankos… 3 miesto rajonai ir 2 kaimo rajonai baigti 7:15 (pagal normatyvus priklauso baigti vėliausiai iki 9:00), anot Nedo, kokiu pusvalandžiu greičiau jis paprastai pasidaro, kai dirba vienas. Kosmonautas… Darbas su juo – tai Highway to Hell… tik klausimas kaip su tokio darbo efektyvumu – tiek mano interviu metu įmonės savininkas Alenas, tiek vadybininkas Valentas akcentavo – svarbiau nedaryti klaidų (neįmesti laikraščio, įmesti ne tą laikraštį ir pan.) negu kuo greičiau baigti darbą.

Grįžus namo krentu miegoti, pasnaudęs užkandu ir žaidžiam dar vieną partiją žaidimo „klausimai-atsakymai“ su Valentu 🙂 Vėl didvyriškos kantrybės demonstravimas, na galų gale nusprendžiu nebekankinti žmogaus ir išslenku pasivaikščioti – susipažinti su rajonu 🙂

Parkas

Pasirodo šalimais visai smagus parkas, per kurį takeliu išeinu į miestelio „centrą“, kuriame yra bažnyčia, seniūnija, 2 kirpyklos, 3 parduotuvės, 2 picerijos, bandelinė, 1 baras, 2 drabužių parduotuvės, dviračių parduotuvė, 2 autoservisai, 2 mokyklos ir netgi banko skyrius 😀 Jei atvirai, esu tiesiog sužavėtas – Lietuvoje 3 tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje būtų sunku tikėtis tokios infrastruktūros. Respektc.

Antra naktis kiek ramesnė, šįkart mano mokytojas – naktinis vadybininkas Mantas, apvažiuojam mažiau rajonų, jau kosmoso mažiau, po truputį pradedu suprasti kas ir kaip. Ateina mintis, kad šitam darbe iš tikrųjų reikia daugiau dirbti galva, o ne kojomis 🙂 Grįžus namo sėdu prie žemėlapio ir pradedu dėliotis maršrutus. Einu miegoti gan ramiai nusiteikęs, laukia pirmoji savarankiško darbo naktis…

Negalėjau susilaikyti neįdėjęs, žiauri vaikystės diskotekų nostalgija iš atminties gelmių išniro 🙂 http://www.youtube.com/watch?v=o6amHGKYKf4

Viskas prasideda nuo kelionės

Šis mano naujo gyvenimo etapas prasidėjo nuo kelionės. Keliauti pasirinkau mikroautobusu, kadangi vežiausi pakankamai daug mantos ir lėktuvas būtų kainavęs gerokai brangiau. Be to suviliojo pasiūlymas pristatyti iki vietos – išvengčiau kelių persėdimų traukiniais ir autobusais. Tampytis su keliais lagaminais oro uoste dar kaip nors, bet per geležinkelio stotis ir viešuoju transportu – na jau visai nekažką.

Kelionė kaip visad, be nuotykių praeiti negali.

Pirmas nuotykis – vežėjas, su kuriuo jau sutarta dėl vietos šeštadienio reisui, skambina penktadienį 16 valandą ir sako: -Žinai, bachūras, mūsų busas sugedo, nevažiuosim rytoj, – aš klausau ir tiesiog b*bėju sekundėmis. Sekmadienį jau turiu būti Danijoj, ir tai įmonė norėjo, kad anksčiau atvažiuočiau, bet sutiko kad pasirodysiu keliom dienom vėliau. O čia – nebevažiuoja. Į klausimą „O tai kokie pasiūlymai? Manot čia yra normalu, nudrėbti tokį faktą likus 20 valandų iki išvažiavimo?“ nuskamba genialus atsakymas „Nu žinai, visko pasitaiko, va keliem kitiem radom vietas pas kitas firmas, o kadangi tu buvai sąrašo apačioj, tai tau nieko nebėra, visi kam skambinam pilni. Nu tipo soriukas. Bet antradienį tikrai važiuosim“. Belieka tik palinkėti, kad antradienį jie gali važiuoti į vieną tokį Peru arba kitą tokį Kenijos miestą. Kažkaip nesinori nuleisti rankų, pradedu skambinti kitiems vežėjams, nors jau penktadienis ir pusė 5 vakaro, puikiai suprantu kad šansai konverguoja į apvalų nulį. Bet ką jūs pasakysit – pirmas skambutis konkuruojančiai firmai ir voila – „Jo, kaip tik yra viena vieta, kažkas atsisakė, tai jei norit, užsirašau jūsų vardą ir rytoj 11:30 būkit Kaune, geležinkelio stotyje“. Antrąkart per 15 minučių b*bėju, bet šįkart iš džiaugsmo. Kaip ten bebūtų, viskas baigėsi laimingai 🙂

Apie 12:30 šeštadienį (birželio 21) pajudėjom iš Kauno. Štai ir prasideda antras kelionės nuotykis. Prie Marijampolės paimamas paskutinis keleivis, tipinis budulis-provincijosemigrantassuišeiginiaistreningais, dar gerokai šiltas iš po vakar. Viskas būtų gal neblogai, nes jis sėdi gale, o aš prieky, prie vairuotojo su dar vienu, ačiū Dievui, liesu jaunuoliu. Deja deja… Jau visai netoli sienos budulis prisimena, kad „taigi blėėė, paaasooo neeeturiu…“ „*ūūūrva, paaaasas namie, Marijėėėėmpolėj…“ Įvyksta trumpa diskusija su vairuotoju, kuris pasiskambina su įmonės ofisu ir… apsuka busą atgal į Marijampolę. Atvažiavus į Marijampolę laukia netikėtas pratęsimas – nuotykis 2.1. Budulis grįžta prie buso, visi jau nusiteikia važiuoti, o tas – „*ūūūrva, mano boba pasą išsivežė…“ Stoviu, rūkau, galvoju – „va čia tai moteris tikrai originaliai nepritaria vyro emigracijai. Pasiėmei pasą – ir 3,14zdec, niekur neišvažiuos, o jei ir išvažiuos, kaimyninės šalies pasieniečiai greitai sugrąžins. Boba su kiaušiais, tsakant. Respektc!“ Pasirodo viskas paprasčiau – moteriškė kartu su buduliu buvo banke, įsidėjo visus dokumentus į rankinę ir išvažiavo su vaikais į kaimą. O buduliui gerai atšvęsti praščialnyj večer buvo kur kas svarbiau nei dokumentus susižiūrėti. Po neilgų derybų priimamas veiksmų planas – važiuoti pro Lazdijų pasienio postą, kur būtų privežtas budulio pasas. Tiesiog fantastika… 15 kilometrų žvyrkeliu, o viso ~40+… Na, kaip ne kaip – 16:30 kertam Lietuvos-Lenkijos sieną.

Be ypatingai didelių nuotykių praskriejam Lenkiją. Užtat Vokietijoje, likus ~ 100 kilometrų iki Berlyno, laukia trečias nuotykis, kurį beveik ir pramiegojau. Prabudau dėl staiga sudrebėjusio automobilio, pamačiau, kad šalia manęs sėdėjęs liesas jaunuolis laiko nučiupęs už vairo ir bando mikriuką atitolinti nuo šalikelės griovio. Pasirodo vairuotojas „šiek tiek smigtelėjo“ važiuodamas leistinu 130 km/h greičiu… Jei ne jaunuolis, berods vardu Mantas, manau jei ne visi, tai bent dalis ekipažo į Lietuvą būtų grįžę cinkuotose transporto priemonėse, deja be ratų, vairo ir langų, kurias dažniausiai po dviejų-trijų dienų užkasa anot amerikonų six feet under ground. Ačiū tau Mantai, dėl to kad tu nemiegojai, Lietuvoje dabar yra keletu našlaičių mažiau…

Kaip ten bebūtų, Berlyną pasiekiam sėkmingai, vientisi ir kvėpuojantys 🙂 Tiesa jau gerokai sekmadienis, 4 valandos ryto…O Berlyne jau laukia ketvirtas nuotykis. Išlipa jauna moteris su dvejų metų pypliu, beje pagirtinai gerai atlaikiusiu kelionę, nes man pvz tuo metu jau atrodė, kad sėdimosios pritrintos golfo kamuoliuko dydžio ir konsistencijos nuospaudos 🙂 Anyway, sutinkantis šeimos tėvas, pečiuitas ir plikai skustas žemaitis, bando kibti vairuotojui (beje, atrodančiam visai panašiai) į atlapus. Mat per ilgai važiavom, mat jis labai jaudinosi, mat jam po dviejų valandų į darbą ir išvis, kaip jis tuoj kaip musę pritrėkš visus, kas tik nesutinka su jo nuomone. Kažkokiu būdu pavyksta išvegti epinio clash of titans, parūkom ir lekiam toliau.

Pakeliui, netoli nuo Berlyno, išgelbstim vieną lietuvaitį iš karvių fermos, kuris kaip supratau bandys patikrinti, kaip Danijoje laikosi karvininkystės pramonė ir gal ten moka daugiau, nei 5 eurus už valandą. Na, sėkmės jam…

Ačiū Dievui, tolesnė kelionė vyksta be nuotykių, 12 valandą aš jau išlipu Vissenbjerg, kur plačiai šypsodamasis man tiesia ranką DEH vadybininkas Valentas.

Taigi, kaip matote, kelionė buvo gan panaši į štai šitą http://www.youtube.com/watch?v=auGZE0Havp8 🙂

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos