Ogi ėmiau ir iš tikrųjų pražiopsojau tikrąjį anniversary… Šiandien 27, o dirbti pradėjau 25 dieną, o atvažiavau išvis 23. Na už žioplumą reikia mokėti – teks dabar papasakoti kokį gi turiu summa summarum po pirmojo mėnesio.

1. Aišku visiems ko gero aktualiausia sužinoti, kiek gi juodadarbis laikraščių išvežiotojas gali uždirbti dirbdamas tokį darbą 🙂 Taigi štai, neoficialiais ir nepatvirtintais preliminariais paskaičiavimais nuo pirmosios savo darbo dienos iki dabar (1 mėnuo + 3 dienos) tiesiogiai už laikraščių išvežiojimą išėjo ~12.300 DKK. Naujoko bonusas už klaidų nedarymą pirmąsias dvi savaites +~650 DKK. Kadangi pavyko susiorganizuoti šiokios tokios smulkios chaltūros, ji dar pridėjo ~2700 DKK. Vienok viską sudėjus išeina ~15,5k vietinių pinigų (na čia prieš mokesčius 🙂 ). Vietinio pinigo kursas yra ~0,45 LTL, tai jau patys galit spręsti – daug čia ar mažai.

2. Įdomioji statistika, kaip buvo pasiektas 1 punkto rezultatas. Iš principo šiame darbe tavo atlyginimas priklauso nuo to, kiek laikraščių išvežioji (kiek yra prenumeratorių tavo rajonuose). Mano preliminariais skaičiavimais per šį laikotarpį išvežiojau ~9.500 laikraščių  + ~400 papildomų dalykų (žurnalų, laiškų, siuntinių). Į naujoko bonusą nereikia žiūrėti, čia vienkartinis dalykas, o chaltūra – čia jau kaip pasiseks, arba susirasi arba ne, kuo užsiimti dieną ir tuo pačiu užsidirbti vieną kitą papildomą kroną.

3. Įdomioji statistika Nr 2. Vienas esminių momentų šitame darbe – nedaryti klaidų. Šiuo aspektu man lyg ir sekėsi ir sekasi toliau. Yra toks kaip ir oficialus nustatytas normatyvas – leistinas klaidų skaičius iki 0,2% (t.y. pristatydamas 1000 laikraščių gali padaryti 2 „kliūrkas“ – nepristatyti, pristatyti ne tą laikraštį ar dar ką nors blogo padaryti). Jei telpi į nustatytą klaidų normatyvą – viskas OK, be viso kito kiekvieną mėnesį įmonė organizuoja per daug klaidų nedarantiems darbuotojams kažkokį pramoginį renginį: birželį kiek girdėjau buvo pasivažinėjimas kartingais, liepą berods numatytas pasiplaukiojimas jachta. Atrodo smulkmena – bet vis tiek malonu 🙂 Juolab kad kaime gyvenant pramogų apskritai nėra per daug, ne visi tokie kaip aš, kad patiktų tiesiog tyla ramybė ir pachillinimas ant pievelės 🙂 Taigi mano rezultatas: 14 klaidų (0,15%), iš kurių maždaug pusės iš tikrųjų nepadariau. Na visaip ten būna, pvz. žmogėnas atostogauja vasarnamyje, sugalvojo užsisakyti laikraštį, kad nenumirtų iš nuobodulio, bet iki galo neišsiaiškino iš kur jis turi tą prakeiktą laikraštį pasiimti (vasarnamių kompleksai – vadinami „camping“ – turi tokias dideles metalines dėžes, į kurias ir pristatoma spauda, beveik niekada nevežame prie kempingo namelių). Ir įprūdijo man tas svolačius 3 klaidas, kol pradėjau fotografuoti kaip kiekvieną rytą jo „Politiken“ įdedamas į dėžę ir kad toje dėžėje guli vakar ir užvakar dienos numeriai. Na ir tokių būna daugiau – pvz. anksti ryte vyras keliasi ir eina į darbą, o išeidamas sugalvoja ir laikraštį pasiimti, kad nebūtų nuobodu nedirbti (nepersidirba tie danai, oi kaip nepersidirba…). Jo desperate houswife atsikelia keliom valandom vėliau, susiruošia prie kavos paskaityti rytinius pletkus – ogi nėra laikraščio. Tuoj skambina į redakciją ir skundžiasi, kad va jai nepristatė laikraščio. O man, nabagui, už tuos bajerius per ausis… Nagi žinočiau, kad taip bus, aš bliamba ne vieną, o 3 egzempliorius įmesčiau, tegu paskaitę dar ir langus išsivalo – pasaulis šviesesnis atrodys, bet eik tu žmogus dabar žinok – kuriam būtent šiandien būtų neblogai 2 ar 3 laikraščius įmesti 🙂 Nėra gi neribotų atsargų – vienam kitam gali „suchimyčint„, na betgi ne visiems…

4. Įdomioji statistika Nr. 4. Čia tiems, kam pasirodys, kad uždarbis nekažką. Jūsų, ponai ir ponios, žiniai, normali darbo pamainos trukmė (mano asmeniškai) yra ~5 valandos, maksimum 6. Na pridėkim dar 1 valandą kelionei iš namų ir namo. Aišku yra kas dirba ir daugiau valandų, bet čia jau priklauso nuo to, kokiame mieste dirbi ir nuo papildomos specifikos – atitinkamai didėja ir uždarbis. Taip kad lieka tikrai nemažai laisvo laiko užsiimti šiuo bei tuo naudingu (pvz susirasti dienomis kokią chaltūrą) – mokytis vietinės kalbos, prasukinėti kokį biznelį internete (ką gan sėkmingai daro vienas mano iniciatyvus kolega) ar pvz rašyti blogą 🙂

5. Pragyvenimo kaštai. Su būsto nuoma, tai jau kaip pasiseks, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir reikalingo ploto bei prabangos poreikio. Padorų stogą virš galvos galima turėti už 2-2,5k vietinės valiutos. Jei norėsi vienas gyventi name ar didesniame bute, atitinkamai kainuos, nuo 4k iki belekiek. Atsižvelgiant, kad vietiniai rūkalai gan brangūs (pakelis cigarečių kainuoja nuo 36 pinigų (Skjold) iki 44 (Marlboro)), o aš dar neatsikračiau šito įpročio, maistui, cigaretėms ir saikingam alaus paragavimui man pakanka ~2500 DKK per mėnesį. Ir pakanka su kaupu – tikrai ne pigias dešreles valgant, o normalų pilnavertį maistą – mėsą, žuvį, daržoves, vaisius, vieną kitą saldumyną ir t.t. Aišku čia skaičiuoju gaminantis (ar bent jau pasišildant pusfabrikačius) ir maitinantis namie. Mityba ne namie yra brangoka, bet vis dėlto ne tokia jau neįkandama. Priklausomai nuo užeigos prašmatnumo vienas pavalgymas gali kainuoti nuo 50 iki 200 DKK (aišku yra ir už daugiau, bet čia jau kiekvieno teisė rinktis). Alkoholis viešojo maitinimo įstaigose brangus mano supratimu, alaus bokalas prasideda nuo 40-50 DKK, na ir visa kita atitinkamai. Bet vėlgi – kaip pažiūrėsi, jei žadi kasdien išgėrinėti bare, bus gal ir skausminga, bet jei planuoji kultūringai kokį kartą per mėnesį prisismeigti kokiam klube, tai gal ir nieko baisaus. Čia irgi galioja taisyklė – kiekvieno teisė rinktis.

6. Šiek tiek pasikeitęs požiūris į automobilius ir kitą transportą. Kiek daugiau pasidomėjau galimom viešojo transporto alterntyvom – mat niekaip neapsisprendžiu, ar įsigyti dviratį, ar motorolerį, ar vis dėlto automobilį. Pigiausias būdas apsirūpinti transporto priemone – susirasti dviratį. Taip taip, būtent – susirasti. Tenka nemažai matyti paliktų dviračių, kurie šeimininkui nebereikalingi, jis nenori jo atiduoti į sąvartyną, o palieka tiesiog gatvėje. Dažniausiai jie būna parūdiję, aplamdyti bet vienas kitas pasitaiko ir visai nieko. Bet kokiu atveju tokį dviratį teks pasiremontuoti, kas šiek tiek kainuos. Bet tai tikrai pigiausias variantas. Galima pirkti naudotą dviratį, gal net už kokius 500 DKK pavyks atrasti, bet reikėtų prašyti iš pardavėjo įsigijimo dokumentų, nes kitą kartą gali tekti aiškintis policijai, kaip pas tave atsidūrė vogtas dviratis. Naują dviratį per akciją galima įgyti nuo 1-1,5k, na o viršutinės kainos ribos kaip ir nėra 🙂 Štai motorolerio ar automobilio tiesiog rasti nebepavyks 🙂 Naudotą motorolerį gali rasti nuo 1-1,5k, nauji prasideda maždaug nuo 5k. Su automobiliais panašiai – seną lupeną pasirodo gali rasti nuo 2000 DKK, pavyzdžiai čia: http://www.a1biler.dk/  Tik metinis kelių mokestis tau kainuos brangiau nei pats auto 🙂 O šiaip – reikia tiesiog ieškoti skelbimuose, tikrai galima rasti visai neblogų tinkamo kainos ir kokybės santykio variantų.

Tai tiek šiam kartui. Toliau bus daugiau, pasistengsiu nedaryti tokių ilgų pauzių, nes paskui labai jau ilgi postai išeina 🙂