Antrąjį darbo savaitgalį jau gaunu dirbti ir Middelfart centre – na tokioje sumažintoje Laisvės alėjos versijoje.

Labiausiai užknisantis dalykas – namų numeracija… Iš kokio 100 pastatų Algade pėsčiųjų alėjoje numerius turi geriausiu atveju koks 20. Kas belieka – susirandi kokį nors atskaitos tašką ir skaičiuoji stogus 🙂

Gerai tas, kad gali važiuoti automobiliu pėsčiųjų zona – policija dėl to nieko nesako, tik prašo važiuoti lėtai ir atsargiai, nes netgi 5 valandą ryto vis dar nemažai slankiojančių naktinių zombių. Kas įdomiausia – niekas į tave per daug nekreipia dėmesio, nepaisant, kad girtų chebryčių būna gan nemažai, bet kiek girdėjau niekada nieko iš laikraštininkų nėra užkabinę ar apskritai sukėlę konfliktinę situaciją. Geriausiu atveju kartais koks pavargėlis paprašo pavežti iki namų ar paprašo laikraščio, bet tai ir viskas.

Pasakojo man kolegos, kad savaitgalio naktimis įdomių vaizdelių prisižiūrėsiu, bet tiesą sakant nelabai tikėjau kol pats nepamačiau 🙂

Apvemtos ir ap#$%^tos tarpuvartės ir bromai – nieko ypatingo, galvoju, juk Vilniuje irgi tokių dalykų esu matęs. Bet vienas dalykas šiek tiek pribloškė, nors galvojau, kad esu tam pasiruošęs – bet TO tai tikrai nesitikėjau.

Vieną laikraštį turiu išmesti tokiam siauram brome esančioje pašto dėžutėje. Kaip visada – bėgte – įlekiu ir sustoju kaip įkastas. Ogi gerai paėmusi porelė tam mano brome drožiasi (neradau kito termino tam apibūdinti) 🙂 Ir dar ne bet kur – o patogiai atsirėmę į man reikalingą pašto dėžutę 😀 Iš pradžių kažkaip susinepatoginau, bet paskui ryžausi prieiti ir mandagiai paprašyti, kad laikinai atsitrauktų, kol įmesiu laikraštį – o paskui jau gali ir iki vakaro tęsti 🙂

Kaip nekeista, į mano laikinas pretenzijas į pašto dėžutę sureaguota buvo labai ramiai ir tolerantiškai, palinkėjom vieni kitiems geros dienos ir išsiskirstėm savais keliais. Taip pagalvojus – iš tiesų tolerantiška šalis – nei aš jiems trukdau, nei jie man 🙂 Man turbūt kur kas stipresnis įspūdis buvo nei jiems 🙂