Šis mano naujo gyvenimo etapas prasidėjo nuo kelionės. Keliauti pasirinkau mikroautobusu, kadangi vežiausi pakankamai daug mantos ir lėktuvas būtų kainavęs gerokai brangiau. Be to suviliojo pasiūlymas pristatyti iki vietos – išvengčiau kelių persėdimų traukiniais ir autobusais. Tampytis su keliais lagaminais oro uoste dar kaip nors, bet per geležinkelio stotis ir viešuoju transportu – na jau visai nekažką.

Kelionė kaip visad, be nuotykių praeiti negali.

Pirmas nuotykis – vežėjas, su kuriuo jau sutarta dėl vietos šeštadienio reisui, skambina penktadienį 16 valandą ir sako: -Žinai, bachūras, mūsų busas sugedo, nevažiuosim rytoj, – aš klausau ir tiesiog b*bėju sekundėmis. Sekmadienį jau turiu būti Danijoj, ir tai įmonė norėjo, kad anksčiau atvažiuočiau, bet sutiko kad pasirodysiu keliom dienom vėliau. O čia – nebevažiuoja. Į klausimą „O tai kokie pasiūlymai? Manot čia yra normalu, nudrėbti tokį faktą likus 20 valandų iki išvažiavimo?“ nuskamba genialus atsakymas „Nu žinai, visko pasitaiko, va keliem kitiem radom vietas pas kitas firmas, o kadangi tu buvai sąrašo apačioj, tai tau nieko nebėra, visi kam skambinam pilni. Nu tipo soriukas. Bet antradienį tikrai važiuosim“. Belieka tik palinkėti, kad antradienį jie gali važiuoti į vieną tokį Peru arba kitą tokį Kenijos miestą. Kažkaip nesinori nuleisti rankų, pradedu skambinti kitiems vežėjams, nors jau penktadienis ir pusė 5 vakaro, puikiai suprantu kad šansai konverguoja į apvalų nulį. Bet ką jūs pasakysit – pirmas skambutis konkuruojančiai firmai ir voila – „Jo, kaip tik yra viena vieta, kažkas atsisakė, tai jei norit, užsirašau jūsų vardą ir rytoj 11:30 būkit Kaune, geležinkelio stotyje“. Antrąkart per 15 minučių b*bėju, bet šįkart iš džiaugsmo. Kaip ten bebūtų, viskas baigėsi laimingai 🙂

Apie 12:30 šeštadienį (birželio 21) pajudėjom iš Kauno. Štai ir prasideda antras kelionės nuotykis. Prie Marijampolės paimamas paskutinis keleivis, tipinis budulis-provincijosemigrantassuišeiginiaistreningais, dar gerokai šiltas iš po vakar. Viskas būtų gal neblogai, nes jis sėdi gale, o aš prieky, prie vairuotojo su dar vienu, ačiū Dievui, liesu jaunuoliu. Deja deja… Jau visai netoli sienos budulis prisimena, kad „taigi blėėė, paaasooo neeeturiu…“ „*ūūūrva, paaaasas namie, Marijėėėėmpolėj…“ Įvyksta trumpa diskusija su vairuotoju, kuris pasiskambina su įmonės ofisu ir… apsuka busą atgal į Marijampolę. Atvažiavus į Marijampolę laukia netikėtas pratęsimas – nuotykis 2.1. Budulis grįžta prie buso, visi jau nusiteikia važiuoti, o tas – „*ūūūrva, mano boba pasą išsivežė…“ Stoviu, rūkau, galvoju – „va čia tai moteris tikrai originaliai nepritaria vyro emigracijai. Pasiėmei pasą – ir 3,14zdec, niekur neišvažiuos, o jei ir išvažiuos, kaimyninės šalies pasieniečiai greitai sugrąžins. Boba su kiaušiais, tsakant. Respektc!“ Pasirodo viskas paprasčiau – moteriškė kartu su buduliu buvo banke, įsidėjo visus dokumentus į rankinę ir išvažiavo su vaikais į kaimą. O buduliui gerai atšvęsti praščialnyj večer buvo kur kas svarbiau nei dokumentus susižiūrėti. Po neilgų derybų priimamas veiksmų planas – važiuoti pro Lazdijų pasienio postą, kur būtų privežtas budulio pasas. Tiesiog fantastika… 15 kilometrų žvyrkeliu, o viso ~40+… Na, kaip ne kaip – 16:30 kertam Lietuvos-Lenkijos sieną.

Be ypatingai didelių nuotykių praskriejam Lenkiją. Užtat Vokietijoje, likus ~ 100 kilometrų iki Berlyno, laukia trečias nuotykis, kurį beveik ir pramiegojau. Prabudau dėl staiga sudrebėjusio automobilio, pamačiau, kad šalia manęs sėdėjęs liesas jaunuolis laiko nučiupęs už vairo ir bando mikriuką atitolinti nuo šalikelės griovio. Pasirodo vairuotojas „šiek tiek smigtelėjo“ važiuodamas leistinu 130 km/h greičiu… Jei ne jaunuolis, berods vardu Mantas, manau jei ne visi, tai bent dalis ekipažo į Lietuvą būtų grįžę cinkuotose transporto priemonėse, deja be ratų, vairo ir langų, kurias dažniausiai po dviejų-trijų dienų užkasa anot amerikonų six feet under ground. Ačiū tau Mantai, dėl to kad tu nemiegojai, Lietuvoje dabar yra keletu našlaičių mažiau…

Kaip ten bebūtų, Berlyną pasiekiam sėkmingai, vientisi ir kvėpuojantys 🙂 Tiesa jau gerokai sekmadienis, 4 valandos ryto…O Berlyne jau laukia ketvirtas nuotykis. Išlipa jauna moteris su dvejų metų pypliu, beje pagirtinai gerai atlaikiusiu kelionę, nes man pvz tuo metu jau atrodė, kad sėdimosios pritrintos golfo kamuoliuko dydžio ir konsistencijos nuospaudos 🙂 Anyway, sutinkantis šeimos tėvas, pečiuitas ir plikai skustas žemaitis, bando kibti vairuotojui (beje, atrodančiam visai panašiai) į atlapus. Mat per ilgai važiavom, mat jis labai jaudinosi, mat jam po dviejų valandų į darbą ir išvis, kaip jis tuoj kaip musę pritrėkš visus, kas tik nesutinka su jo nuomone. Kažkokiu būdu pavyksta išvegti epinio clash of titans, parūkom ir lekiam toliau.

Pakeliui, netoli nuo Berlyno, išgelbstim vieną lietuvaitį iš karvių fermos, kuris kaip supratau bandys patikrinti, kaip Danijoje laikosi karvininkystės pramonė ir gal ten moka daugiau, nei 5 eurus už valandą. Na, sėkmės jam…

Ačiū Dievui, tolesnė kelionė vyksta be nuotykių, 12 valandą aš jau išlipu Vissenbjerg, kur plačiai šypsodamasis man tiesia ranką DEH vadybininkas Valentas.

Taigi, kaip matote, kelionė buvo gan panaši į štai šitą http://www.youtube.com/watch?v=auGZE0Havp8 🙂