Ankstesniame įraše minėtas Valentas įkurdina mane savo namuose – vėliau sužinau, kad taip būna visiems naujokams. Jis padeda apsiprasti su vieta, su darbu, mielai atsakinėja į visus kvailus klausimus. Paklaustas, ar neužknisa atsakinėti vis į tuos pačius klausimus, sako kad ne, nelabai, nes klausimai, kaip ir žmonės, būna labai skirtingi, o kartais net visai nekvaili. Pavydėtina kantrybė pas žmogų, nes aš tikrai įkyrus, man viskas įdomu.
Labai užskaitau ant naujokų kambario durų prisegtą instruktažą apie tvarką namuose – ir su humoru, ir tiesiai į dešimtuką:
Iš pradžių, kol dar bendravom telefonu, įsivaizdavau Valentą kiek kitaip, gerokai vyresnį, pasirodo jam ~25-26 metai. Šiaip, pirmasis įspūdis – jaunas, energingas, išsilavinęs, lengvai bendraujantis. Manau, kad rasim bendrą kalbą. Aišku dabar jei pats Valentas ar kas iš kolegų skaito šitą postą, galvoja – „nu va, iš karto lenda valdžiai į ten, kur saulė neužšviečia“ – na ir tegu galvoja, ką noriu tą rašau, žodžio laisvė, tsakant, teisė į asmeninę nuomonę, liberte, egalite, fraternite ir t.t. 🙂 Niekada nesu ten lindęs dar ne tokiai valdžiai, ir nesiruošiu lįsti, o kas kaip nori taip tegu ir galvoja – minties laisvė irgi yra.
Netrukus susipažįstu su Valento drauge Jolanta, kuri taip pat dirba DEH, vairuoja motorolerį, anot vietinių – scooter’į, ir su Valento brisiumi, vardu Gučis. Baisiai draugiškas šunėkas 🙂
Po pietų krentu miegoti, nes po kelionės tikrai esu pavargęs, o naktį jau išvažiuosiu į mokomąjį reisą. Aišku jaunatviškas maksimalizmas pakiša koją, atsikeliu 9 vakaro, šį tą paveikiu ir pradedu laukti išvažiavimo. Laukti tenka ilgai, jau pradedu nerimauti po truputį, bet prieš 2 pajudam iš namų (taip išeina, kad praknisau geras 3 valandas miego lygioj vietoj – daugiau tikrai taip nedarysiu…), 2:10 jau esam vadinamame depe, Middelfart mieste. Depas – tai tokia kaip ir bazė, į kurią iš spaustuvės atvežami skirtingi laikraščiai, žurnalai, kitokie siuntiniai. Depe išvežiotojai pasiima jiems priklausančius leidinius ir pajuda į savo rajonus mėtyti po pašto dėžutes. Pirmas įspūdis depe – stoviu apšalęs, nifiga nesuprantu kas vyksta ir ką man čia dabar daryti. Po truputį pradeda apimti lengva panika…
Atvažiuoja mano šios nakties porininkas-mokytojas Nedas. Lygiai toks, kaip apibūdino Valentas – „mažas, šūstras, tik spėk iš paskos“. Susikraunam laikraščius į Nedo „kabluką“ ir pajudam. Atvažiavus į rajoną prasideda darbas – laikraščių mėtymas į dėžutes, kai kurie prenumeratoriai pageidauja, kad laikraštis būtų įmestas į skylę duryse ar dar kokių nesamonių prisigalvoja, toks vaizdas – kad tik apsunkinti laikraščių išvežiotojams gyvenimą, ot niekšai… Pirmą pusvalandį panika auga kaip temperatūra greitpuodyje… ABSOLIUČIAI nesuprantu kas vyksta, greitis nesuvokiamas, pirmasis rajonas (~100 adresų) baigtas per 45 minutes, antras rajonas (~75 adresai) – per 35 minutes. Kai Nedas pasako, kad šiandien lėtai dirbam, nes vis pasišnekam, kažkokius komentarus užsirašom kelionės lape, išvis nusvyra rankos… 3 miesto rajonai ir 2 kaimo rajonai baigti 7:15 (pagal normatyvus priklauso baigti vėliausiai iki 9:00), anot Nedo, kokiu pusvalandžiu greičiau jis paprastai pasidaro, kai dirba vienas. Kosmonautas… Darbas su juo – tai Highway to Hell… tik klausimas kaip su tokio darbo efektyvumu – tiek mano interviu metu įmonės savininkas Alenas, tiek vadybininkas Valentas akcentavo – svarbiau nedaryti klaidų (neįmesti laikraščio, įmesti ne tą laikraštį ir pan.) negu kuo greičiau baigti darbą.
Grįžus namo krentu miegoti, pasnaudęs užkandu ir žaidžiam dar vieną partiją žaidimo „klausimai-atsakymai“ su Valentu 🙂 Vėl didvyriškos kantrybės demonstravimas, na galų gale nusprendžiu nebekankinti žmogaus ir išslenku pasivaikščioti – susipažinti su rajonu 🙂
Pasirodo šalimais visai smagus parkas, per kurį takeliu išeinu į miestelio „centrą“, kuriame yra bažnyčia, seniūnija, 2 kirpyklos, 3 parduotuvės, 2 picerijos, bandelinė, 1 baras, 2 drabužių parduotuvės, dviračių parduotuvė, 2 autoservisai, 2 mokyklos ir netgi banko skyrius 😀 Jei atvirai, esu tiesiog sužavėtas – Lietuvoje 3 tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje būtų sunku tikėtis tokios infrastruktūros. Respektc.
Antra naktis kiek ramesnė, šįkart mano mokytojas – naktinis vadybininkas Mantas, apvažiuojam mažiau rajonų, jau kosmoso mažiau, po truputį pradedu suprasti kas ir kaip. Ateina mintis, kad šitam darbe iš tikrųjų reikia daugiau dirbti galva, o ne kojomis 🙂 Grįžus namo sėdu prie žemėlapio ir pradedu dėliotis maršrutus. Einu miegoti gan ramiai nusiteikęs, laukia pirmoji savarankiško darbo naktis…
Negalėjau susilaikyti neįdėjęs, žiauri vaikystės diskotekų nostalgija iš atminties gelmių išniro 🙂 http://www.youtube.com/watch?v=o6amHGKYKf4
