Atėjo laikas mėginti dirbti savarankiškai. Išvažiuoju šiek tiek drebančia širdimi, nors iš man priklausančių 5 rajonų pirmam kartui gaunu „daryti“ tik 2 – vieną miestelyje Strib, kitą kaimo vietovėje – Rolund ir Balslev kaimai ir aplinkinės fermos (anot vietinių – countryside). Negana to, dar vėluoja laikraščiai iš bazės, vėliau pasiekiu darbo vietą, tuo pačiu pradedu ir lengvai panikuoti. Nors iš anksto apsižiūrint rajoną viskas atrodė gan aišku, realiai susidūrus su juo darbe kažkodėl viskas atrodo visai kitaip. Ačiū Dievui, turiu gerą draugą ir pagalbininką – TomTom navigaciją 🙂 Iš pradžių vos ne kiekvieną adresą susivedinėju į TomTom’ą, o jis niekšas nepersistengia su tiksliu vietos rodymu, paklaida gali būti ir 10 ir 100 metrų… Nuosavų namų kvartale tai reiškia begalę sukiojimųsi, grįžimų atgal, klaidžiojimo, lakstymo su žibintuvėliu ir panašių panikos apraiškų. Mintyse trimis aukštais keikiu danus, kad jie bliamba gyvena prestižiniame rajone, o numeriukams ant namų pinigų gaili… Kai kuriose gatvėse vos ne kas antras namas be numerio, o tie kurie turi numerius, juos pritvirtinę kaip kam patinka: vienas ant namo sienos, kitas ant durų, trečias ant tvoros, ketvirtas dažais nupiešęs ant akmens šalia vartų, penktas dar kokį velnią sugalvojęs… O ir pašto dėžutes toks vaizdas, kad kai kurie vien dėl smagumo slepia krūmuose, už kampo, vieni originalesnių įkiša dėžutę į gyvatvorę ir dar žaliai nudažo – vienok fantazijos žmonėms netrūksta 🙂 Toks jausmas, kad jie ten stovi už lango, stebi, kaip paštininkai ar laikraščių išvežiotojai blaškosi aplink jų namus, filmuoja telefonu, įkelia į YouTube, pasidalina su draugeliais feisbuke, o paskui rengia konkursus – kas linksmiau išdūrė paštininką (arba tokį kaip aš). Niekšai… (iš tikrųjų tai gerokai necenzūriškiau pagalvojau, bet nedrįstu rašyti, gal kokie nepilnamečiai kada skaitys mano rašliavą 🙂 )

Juokas juokais, bet užtrunku daugiau nei dvi valandas rajone, kuriame Nedas užtruko ~40 minučių – LĖTAI dirbdamas… Pasijuntu absoliučiai beviltiškas…

Išvažiavus į countryside rajoną beviltiškumo jausmas dar sustiprėja, ten atstumai kur kas didesni, jei miesto viename rajone nuvažiuoji kokius 5-10 kilometrų, tai kaime 50-70 kilometrų. Mano bičiulis TomTom grybauja kiek mažiau paklaidos atžvilgiu, bet užtat kai kurių adresų net neranda – gerai kad jis neturi kaklo, vienu metu buvo apėmęs nenumaldomas noras jį prismaugti 🙂 Ir įdomu, kuris mano pirmtakas nustatė navigacijoje prakeikto Broniaus (Radioshow) balsą? Jį irgi mielai truputį prismaugčiau…

Countryside rajonas įveiktas per beveik 3 valandas, beveik triskart ilgiau nei turėtų būti pagal planą. Kilometrų irgi nuvažiavau beveik dukart daugiau nei reikėtų… Vienok grįžtant namo didelių pastangų dėka beviltiškumo jausmas kiek prislopintas, mintyse kartoju maldelę „aš ką lochas, kad nesugebėsiu? Aišku kad sugebėsiu…“

Grįžęs namo turbūt pirmą kartą gyvenime 9 valandą ryto atsidarau alaus ir moment iškliukinu skardinėlę Odense Pilsener. Kaip rusai sako – iš ryto išgėrei – visą dieną laisvas. O aš ir iš tikrųjų visą dieną laisvas 🙂

Negana to, Valentas, pasiklausęs mano įspūdžių, pareiškia: -Normaliai normaliai, ryt greičiau darysi, davai ryt dar vieną miesto rajoną paimk.

Kaip dabar žinoti – rimtai sako, ar 3,14zdavojasi? Na tiek to, vėliau išsiaiškinsiu. Slenku į lovą, kitą naktį – kaip toj Willy Nelson dainoj – on the road again…